EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
EŽIUKAI RŪKE - kelionių mėgėjų grupės puslapis
 
Naujienos
Apie mus
...Kas kur?
 
Kelionės
..Afrika
..Azija
..Europa
....Estija
....Graikija
....Islandija
....Latvija
....Lietuva
....Škotija
....Švedija
....Ukraina
..Rusija
..P.Amerika
 
Dienoraščiai
Kulinarija
Įvairenybės
 
Pagalba
 
Nuorodos
 

 
Įvertinkite
'surask.lt'
sistemoje
 

Kelionių mėgėjų grupės "EŽIUKAI RŪKE" puslapis: Antalieptės marios Antalieptės marios (1995.04.20-04.23)
Aprašymas paruoštas: 2006.03.05
Adomas Urbanavičius


Šventosios upė iš baidarės

kat_h20 Kelionės ežiukai:
Adomas Urbanavičius
Marius Lukošius
Artūras Vaisiauskas
Reda Iršėnaitė
Marius Muraška
Silvija Saunoriūtė

Maršruto virvutė:
Vilnius – Dūkštos – Salakas – Luodžio ež. – Šventosios upė (per Luodykščio, Asavo ir Uparto ež.) – Antalieptės marios (+radialinis žygis baidarėmis Antalieptės mariose) – Antalieptės miest. – Vilnius

Maršruto aprašymas:
Čia iš karto yra pateikiamas pilnas kelionės, kuri buvo viena iš pirmųjų, dienoraštis. Tuo metu dar jokios minties nebuvo, kad mes savo keliones tęsime ir toliau. Tiesiog tai buvo smagus "studentiškas" pasiplaukiojimas baidarėmis.
Tačiau mintis parašyti dienoraštį kažkaip kilo...


1995 m. balandžio 20 d. (ketvirtadienis)
Pirma kelionės į Antalieptę diena.
Pirmas įspūdis – sutikom eidami į stotį gerb. dėstytoją J. Tupčiauskaitę. Pasak daugumos, jos žvilgsnis smego “išvarvėjusiose” akyse. Troleibusus šturmavom po vieną, du. Stoty (geležinkelio) patekom į smėlio audrą. Lipimas į traukinį – sėkmingas Mariaus šturmas, kurio didžiausias pasiekimas – dvi sėdinės. Žioplys Tėvas pametė bilietą, bet kontrolierė, matyt, nepatikėjo (ji buvo kokete, Marijono pastaba). Po to buvo karšta, tvanku, karšta – visus išbėrė, bet atrodo ligos nepasigavom. Išlipom (Dūkšte). Stoty laukėm, laukėm, kortom žaidėm. Marijonas nuolat dėvėjo durniaus karūną – kepuraitę. Dviejų ištvirkusių merginų neįleido į miestelio bažnyčią. Atvažiavo kiužas grabas ir visus susėmė. Nuvažiavom į Salakus, trumpai ir apibrėžtai. Šalia Mariaus sėdėjo senis, kuris nuolat seilėjosi ir snargliavosi, o kadangi pavyzdys užkrečiamas… Salake ištvirkusios merginos baidė kaimiečius, jie bėgo neatsigręždami.
Galiausiai pasiekėm ežerą. Adomas tris kartus perrinkinėjo baidarę, po paskutinio karto vos neišėjo burlaivis (trūko inkaro, norėjo panaudoti Silviją). Silvija daug dirbo – lakstė, padavinėjo reples, na vienu žodžiu visus vyriškus darbus. Pirmas irklo brūkštelėjimas ir visi kaip gulbės ėmė skrosti Luodžio bangas. Mus palydėti susirinko visas kaimas (du alkoholikai) – plojo, šoko mamušką, prašė cigarečių. Išplaukėm 19.30 val.
Praplaukėm vieną salą, sustojom kitoje – tikram medžių sąvartyne (pastarieji gulėjo skersai ir išilgai). Kapitonas Baltrukas (Reda) sakė: “stosim čia”. Taip ir stojom ar stojo.
Silvijai akis badė skersai ir išilgai padėjusios malkos. Marijonas ilgai ir įnirtingai kapojo vieną medžio kamieną. Mes ten valgėm, po to gėrėm. Kai išgėrėm, Adomo liežuvis nutyso iki bambos ir neleido visiems miegoti (Marijono iki kelių). Marius rūkėsi tuo metu tolydžio vartydamasis nuo vieno šono ant kito ir nuoširdžiai prašė jo nevalgyti.
Marijonas pažadėjo kažką parodyti, bet sako, kad ryte vis traukėsi ir traukėsi, gal susitraukė (nuo šalčio).
Tėvas užsiiminėjo hipnoze, nuo to visiems stali dybom volosy, išskyrus Silviją (trukdė kepuraitė). Marijonas įlindęs miegmaišin atrodė lyg ciklopas. Kai visos žvaigždės pradėjo judėti – diena baigėsi.

1995 m. balandžio 21 d. (penktadienis)
Antra kelionės diena.
Paukščiai cypė kiek galėjo. Mankštinosi pagal muziką, kurią gentainiai leido per dantis (t.y. per snapus). Silvija pabudo pirmoji, nuo jos karksėjimo pabudo ir kiti. Užkūrė laužą ir sudarė gašlios merginos įspūdį. Ėdėm ryžių košę nuo kurios Adomas raugėjo margarinu (per daug įsidėjo). Po to išplaukėm, kaip nekeista visi į baidares pataikė iš pirmo karto. Šventosios žiotyse surūkėm taikos pypkę (dūmai į rytus, vakarus ir t.t.), o rūkėm tai vis Red&White.
Puikus startas ir tiltelis, kurį pirmieji bandė šturmuot Reda su Marijonu, bet nepavyko. Po to priplaukėm antrą ežerą, lygų kaip bliūdą. Vėl ežeras (Luodykštis), nuobodus irklavimas nuo kurio visiems atšoko smegenys. Visi buvo peršlapę iki pažastų, įskaitant ir visas slėpingiausias kūno vietas. Toliau Šventosios kliūčių ruožas. Marijonas su Reda greit dingo už horizonto. Silvija, Adomas, Marius ir Tėvas plaukė viens paskui kitą. Silvija su Adomu užstrigo po medžiu, o Marius su Tėvu apiplaukė kita puse. Upėje matėm nuskendusį šerną. Po to ilgi ilgi Asavo ir Uparto ežerai (visus užkirto). Po jų rami ir tyli Šventoji ir galiausiai tikras kliūčių ruožas. Tiesa Reda su Marijonu išsiveržė į priekį. Užstrigo pačiame pirmame posūkyje. Marijonas pametė kepurę, laimė ši nutarė aplenkti savininko baidarę, bet nepavyko (sučiupo). Marijonas svajojo apie porą apelsinų, kurie liko bendrabutyje. Sušlapo subines kai reikėjo palįsti po medžiais (visiem tai kartojosi).
Sekantys kliūčių ruožą šturmavo Silvija ir Adomas (Liaudies Meistras). Silvija iškišo medžiui į tarpkojį irklą ir ten paliko, bet Adomas žaismingai ištraukė. Adomas norėjo valgyt ir rūkyt. Atsirado “Astros”, bet pritrūko degtukų. Kankino rąstus – užstrigo.
Po to plaukė Marius su Tėvu. Plaukė daugiau atbuliniu bėgiu, kartais įjungdavo priekinį. Po eilinio bendravimo su vietiniais upės akmenim ir rąstais teko tikrint ar neprakiuro baidarė.
Po kliūčių ruožo priplaukėm nuostabų Energetikos muziejų, kuriame dar tebebuvo papuošta eglutė (matėm pro langą).
Sekantis etapas – tiltelio šturmavimas. Tėtė atstovavo filmavimo – gelbėjimo trupę. O pats po tuo tiltuku paliko irklą, bet grįžo pasiimti. Marius prieš tai spėjo prasiskelti lūpą. Adomas užsimanė pabraidžiot iš nevilties, kad baidarė užstrigo tarp medžių.
Ir galiausiai nuobodus ir ilgas bei pilnas ieškojimų kelias iki Antalieptės marių. Reda su Marijonu vėl dingo kažkur prieky. Likusi ketveriukė kupina abejonių klaidžiojo Šventosios vingiais ir jau buvo beprarandą viltį, kad ras marias. Bet jos vis tiek atsirado. Įplaukimas į jas vedė po tiltu, kuris buvo paruošęs pluoštą staigmenų – tuziną akmenų. Po tiltu Adomas su Silvija užplaukė ant seklumos, vėl Liaudies Meistras su džiaugsmu puolė į Šventosios putas (braidžiot ne maudytis). Baidarę stūmė lyg arklys. Tėvas su Marium į Antalieptę pateko kaip visada atbuliniu bėgiu.
Pasiekėm antrąją salą, kur apsistojom ilgesniam laikui. Pirmiausia nustatėm, kad Beržų sala – skruzdėlių rojus, buvo rasti devyni skruzdėlynai. Bet tai netrukdė visiems nusnūsti. Vis saulė ir saulė – nuostabus dalykas, tik šaltas vėjas išblaškė miegus. Po to atlikom sanitarinį valymą, rinkom malkas ir kita. Virėm sriubą, Reda pirmoji belka strelka įlipo į vandenį, Adomui nuo kojų atšoko nagai ir fantazija. Tėvas išplaukė į gretimas salas aplankyti draugiškų indėnų genčių.
Ir vis tik atėjo vakaras, kurį praleidom gerdami degtinę ir rašydami dienoraštį, beklausydami kirų orgijos keliamo triukšmo.
Itogi: praplaukta apie 20 km, surūkyti 6 cigarečių pakeliai (per 2 dienas), išgerti du buteliai degtinės, sudegė Tėvo kojinės, 2 žiopliai Reda su Marijonu vakare vis nesugeba suklijuoti baidarės.

1995 m. balandžio 22 d. (šeštadienis; V.I.Lenino gimtadienis)
Trečia kelionės diena.
Drybsojom iki pusiaudienio, t.y. 9.00 val. Pirmas neiškentė Marijonas ir sudarė gašlaus vaikino įvaizdį. Visi alpo, ypač Adomas. Virėm košę, pusė jos suėdė kumelys Artūras, kitą pusę paaukojom ugnies dievams (supylėm laužan). Po to du žiopliai ieškojo pamesto žemėlapio (rado). Ir visi pasileidom kelionėn. Vis per ežerą, vis per bliūdą. Švartavimasis prie vienos salos, tai prie kitos, galiausiai prie trečios. Į klajonių galą baidarės buvo pilnos kaukolių, net ir žmonių. Marijonas su Adomu sužvejojo dvi žuvis, vienas su tinklais (ne savo), kitas plikom rankom.
Pravedėm gedulingą procesiją per kapines, kur grabuose buvo daugiau bebrų nei velionių. Susirinkom kaulus (ne savo). Po to ant mūsų šiko kirai, o dar vėliau mes ant jų (šaunamaisiais kulkosvaidžiais). Paskui rūkėm ežere. Galiausiai vanduo įgriso iki gyvo kaulo ir tapom baidarininkais – alpinistais. Vakarop išvydom ežerą, bet tą patį. Sutikom plojimais. Marijonas įšoko tiesiog su batais. Dar ryte vieną batą spėjo sudeginti. Silvija plaukiojo kaip šiltnamy po celofanu. Bet ir tai sušlapo, matyt, iš apačios.
Sutikom grupę dainininkų, kurie mums dedikavo dainą “Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus”. Dar matėm du “robinzonus”, kurie bandė mus prisivilioti periodiškais šūksniais.
Aptikom negyvenamą salą, kur dainavo liaudies dainas grupelė garnių. Ten atšventėm Vladimiro Iljičiaus Lenino gimtadienį – valgėm žuvienę. Žaidėm žaidimą, kur visi spėjo pabūti ir Zaparožiečiais, ir paršiukais, ir žilvičiais. Į trasą išėjo degtinė. O pabaigsim viską traukiny.
Tik štai baigėsi visokie Red&White, prasidėjo Astros era.

1995 m. balandžio 23 d. (sekmadienis)
Marijonas anksti pakirdo, nes niekaip negalėjo tilpti tarp Silvijos ir Adomo. Tėvas ir Marius pūtė į akį. Marijonas salos pakrantėje ugdė valią – lyst į vandenį ar ne, taip ir neįlipo.
Trys vaikinai galiausiai išprievartavo save, taip nenorėjo keltis, bet vis tiek teko. Žinoma, visi paėdėm ir išplaukėm.
Gal baidarės variklius turėjo, ar tie kas jose sėdėjo (pvz. dujinius), nes milžiniškus atstumus, pasak tūlo žemėlapio, įveikėm siaubingai greit. Krikštijom pasroviui salas – štai pora pavadinimų: Pelėdos, Kalėdų. Nuo minties pakrikštyti saleles savo vardais draugija atsisakė (neskamba).
Na, bet irkluot Marijoną užkirto.
Rūkalus baigėm dar pusiaukelėj. Išlipom šiauriniame Antalieptės krante. Pro pietinį visi bijojo plaukti, įtarė, kad ties užtvanka turėtų būti srovė. O išsiversti prieš kelionės pabaigą tai nesinorėjo. Tik ta stipri srovė – ko gero tik optinė apgaulė. Išlipę pasklidom tarp storakamienių ąžuolų – ieškoti grybų. Radom grybų net kilogramais, tik nuplėšti nėjo. Marijonas lyg baubas pralėkė tarp belapių medžių – iš visų pakrūmių spruko kur akys veda ir kojos neša pulkai stirnų bei būriai pelėdų. O Tėvas tupėjo už krūmų ir viską matė. O ąžuolynas tai buvo gražus, saulė švietė, paukšteliai čiulbėjo.
Paveizoję išplaukėm tolyn. Į Antalieptės miestelį. Vėl tapom baidarininkais – alpinistais, puskilometrį tempėm baidares sausuma. Geriausiai sekėsi Adomui su Silvija, pastarąją stiprus ramios dienos vėjas truputį nešiojo į šonus. Marijonui teko ją pagaliuku paremti.
Prie elektrinės, kur tysojo šioks toks vandens telkinys – mūsų tolesnis kelias. Ėdėm lašinius, bet jie niekadėjai nelindo.
Per Antalieptės gyvenvietę prasinešėm kaip viesulai, iš pirmo karto net sustot nepavyko. Reda su Marijonu spėjo prisišvartuoti, tik Tėvas su Marium atskuodę taranu atlaisvino teritoriją, bet ja nepasinaudojo, atbuliniu bėgiu nulėkė į kitą įlankėlę. Adomas vėl šlakstė kojelėm Šventosios bangas.
Ištraukę baidares palikom jas degintis saulėje, kažkokios žalsvos jos atrodė. O štai mes, patys keliautojai, raudonavom (ypač nosys) kaip burokai.
Tėvas, Reda ir Adomas traukė miestelin ieškoti cigarečių, o štai Silvija, Marius ir Marijonas nuskuodė į bažnyčią prie šliubo, tik neaišku kas ten ką lydėjo.
Po to supakavom baidares, mantą ir laimingai sulaukę autobuso užėmėm visą bagažinę. Patys murzini ir įdegę bei sutinę tarp normalių keleivių atrodėm gan egzotiškai.
Vilnių pasiekėm kietai miegodami. O prieš bendrabutį laukė sunkiausias visos kelionėlės ruožas – lipimas laiptais ties vivariumu. Bet tai įveikėm ir štai mes bendrabuty.



Kelionės baidarėmis Šventosios upe 1995 metais žemėlapis

(I dalis)

(II dalis)


Kelionės himnas
(sukurtas kelionės metu)

Su daina mes žengiame į priekį,
Tuoj įjungsime mes laisvą bėgį,
Pasikinkę viesulą ir lietų,
Eisim pasitikti savo priešų,
Eisim pasitikti savo priešų.

Savo priešais esame mes patys,
Be pastogės blaškomės po svietą,
Pasitelkę prietarus ir baimę
Sužlugdysime mes savo laimė
Sužlugdysime mes savo laimę.

Gal kai kam sukelsime tik šypseną,
Ar išgirsime sirenų klyksmą,
Bet už savo rankų susiėme,
Trauksim dainą ir keliausim vėlei,
Trauksim dainą ir keliausim vėlei.

Galbūt mūs keliai jau greitai išsiskirs,
Galbūt niekados nesusitiksim,
Bet kol esame visi drauge,
Trauksim dainą ir keliausim vėlei,
Trauksim dainą ir keliausim vėlei.

Netikrus draugus namie palikę,
Užsidėję vien tik kuprinę,
Mes keliausim į pasaulio kraštą –
Galbūt rasim tai ko dar nežinom,
Galbūt rasim tai ko dar nežinom.

(eilės kolektyvinės; muzika pagal Bremeno muzikantų dainą “Ничего на свете лутче нету…”)
© Ežiukai Rūke
www.eziukairuke.lt